Straipsniai

Gandhi

Gandhi

Autorius: Mick Yates

Šaltinių sąrašas pateiktas skyriuose „Nuorodos“ ir „Knygų sąrašas“, tačiau norėčiau išskirti Ved Mechta knygą „Mahatma Gandhi ir jo mokymai“ ir Denis Dalton „Mahatma Gandhi: jėga be prievartos veikia“. Taip pat būtina perskaityti Gandhi „Hind Swaraj“.

„Lyderiavimo“ analizė ir komentarai yra mano paties, todėl prisiimu visą atsakomybę.

Viena iškiliausių XX amžiaus ir, galbūt, tūkstantmečio asmenybių Mohandas Karamchand Gandhi gimė 1869 m. spalio 2 d. ir buvo nužudytas pasikėsinimo metu 1948 m. sausio 30 d.

Jis buvo ir vienas sėkmingiausių šimtmečio lyderių ir, anot jo paties vertinimo – vienas iš tų, kuriems nesisekė. Jis buvo charizmatiškas, tačiau taip pat atsargus ir analitiškas. Gandhi buvo savo epochos kūrinys, tačiau jį patį labiausiai įkvėpdavo „Bhagavat – Gita“, kuri buvo parašyta prieš tūkstantį metų. Jis buvo politikas, rašytojas, intelektualas ir oratorius. Be abejonės, tai buvo sudėtinga asmenybė ir tuo pačiu metu – žmogus, kuris tikėjo paprastais dalykas.

Taigi, nuo ko mes pradėsime tyrinėti jo lyderystės stilių, galias ir rezultatus?

Gandhi skelbė, kad „veiksmas yra mano sritis“, todėl, norint suformuoti aiškų jo lyderystės paveikslą, būtina išsamiai išstudijuoti jo gyvenimą. Pradžia tuo pat metu yra ir pabaiga – jis gavo „Mahatmos“ vardą, kuris reiškia gilią sielą, ir „Bapu“ – reiškia Tėvas. Jis buvo tiek vienu, tiek kitu ne tik gimtajai Indijai, tačiau ir milijonams žmonių visame pasaulyje.

Šeimos istorija

Gandhi gimė smulkaus Hindu politiko, kurio pasaulėžiūrai įtaką darė Jainism (smurtą neigianti religinė grupuotė) ir kuris buvo vegetaru, šeimoje. Jo tėvas ir senelis buvo nedidelių kunigaikštysčių ministrai pirmininkai. Beje, „Gandhi“ gudžarati kalboje reiškia „bakalėjininkas“.
Jis vedė 13 metų, neteko tėvo, kai jam buvo 16 metų. Jis tai sunkiai išgyveno, galbūt dar ir dėl to, kad buvo su savo žmona, kai tėvas gulėjo mirties patale. Kai kurie komentatoriai tvirtina, kad kaip tik dėl šio atsitikimo Gandhi vėliau davė celibato įžadus. Man sunku tuo patikėti, nes šie įžadai buvo duoti praėjus 16 metų ir buvo susiję su platesniu apsisprendimu pabrėžti savo vertybes. Beje, Gandhi susilaukė keturių sūnų.

Mokykloje Gandhi nepasižymėjo ypatingais pasiekimais, vėliau nusprendė studijuoti teisę Londone, kuriame jis gyveno nuo 1888 iki 1891 m. Tokiu poelgiu jis nusižengė papročiams ir paliko namuose savo jauną, neraštingą žmoną Kasturbai. Jo „Londono periodas“ buvo vienas iš tų, per kuriuos jis „atsispyrė pagundoms“ ir susipažino su naujomis idėjomis. Pavyzdžiui, jam patiko Naujasis Testamentas, tačiau nepatiko Senasis.

Grižus namo, jo veikla Indijos teisinėje sistemoje buvo nesėkminga ir 1893 metais išvažiavo į Pietų Afriką, kur dirbo patarėju pas vieną turtingą indų musulmonų bendruomenės narį. 1901 metais jis grįžo į Indiją pas savo žmoną, tačiau vėl atvyko į Pietų Afriką 1902 metais, kai jį pakvietė Pietų Afrikos indų bendruomenė.

Swaraj

Gandhi Pietų Afrikoje praleido 21 metus. Vienas dramatiškiausių įvykių jo gyvenime atsitiko praėjus savaitei po atvykimo, kai vienas europietis traukinyje paprašė jo išeiti iš pirmos klasės vagono. Nepaisant to, kad jis buvo įsigijęs reikiamą bilietą, jį jėga išprašė iš vagono. Pirmaisiais mėnesiais jis patyrė ir daugiau rasistinių įžeidimų.

Pietų Afrikoje jis suformulavo dvi pagrindines idėjas. Tai buvo:
• „Swaraj“ (Indijos nepriklausomybė, dvasinis visų indų atgimimas); ir
• „Satyagraha“ (tiesa, meilė ir prievartos atsisakymas).
Svarbu tai, kad „Satyagraha“ yra daugiau nei vien tik civilinis nepaklusnumas, nes, pagal Gandhi, pasyvus pasipriešinimas lengvai gali transformuotis į aktyvų ir virsti prievarta. O tuo metu jo konceptualizacijoje dominavo pagarba oponentui, visos prievartos formos buvo absoliučiai draudžiamos.

„Konstruktyvi Programa“ – Gandhi socialinės reformos platforma buvo sudaryta iš trijų dalių:
1. indusų/musulmonų vienybė;
2. neliečiamųjų kastos panaikinimas;
3. „Swadeši“ – tradicinių produktų gamyba ir naudojimas.

Gandhi siekė vienintelio tikslo – visiško Indijos ir jos žmonių transformacijos. Nors daugelis jo bendražygių politikoje tikėjo kai kuriais jo idealais, tik keli tikėjo visais jo idealais. Mes grįšime prie šių apmastymų nagrinėdami Gandhi lyderiavimą.

Gyvendamas Pietų Afrikoje jis mokėsi iš savo draugų žydų ir krikščionių, taip pat, šalia kitų, pajuto pagarbą Levo Tolstojaus idėjoms. Tolstojus savo veikale „Dievo karalystė tavyje“ tvirtino, kad visos valdžios remiasi karu, ir kovoti su šiuo blogiu galima tik per pilietinį nepaklusnumą. Gandhi taip pat įsitraukė į humanitarinę veiklą. Pavyzdžiui, jis vadovavo Raudonojo Kryžiaus padaliniui per Būrų karą 1899 m., ir už tai netgi gavo britų valdžios apdovanojimą.

1984 metais jis jau ruošėsi išvykti iš Durbano ir grįžti į Indiją, kai jo dėmesį prikaustė spaudoje pasirodę naujausi komentarai apie Natalio Frančizės Papildymo įstatymą. Jo draugai ir verslo aplinkos žmonės, girdėdami, ką jis apie tai kalba ir kaip tai sako, įtikinėjo jį pasilikti.

Taigi 1894 metais jis parašė vyriausybei skirtą pirmosios indų peticijos, kuria pasisakoma prieš balsavimo teisę iš indų atimančio įstatymo projektą, juodraštinį variantą. 1984 metais jis įkūrė Natalio indų kongresą, kuris turėjo ginti indų bendruomenės interesus. Jam pavyko sumažinti naujojo įstatymo kategoriškumą. Vis dėlto kitos jo kampanijos prieš neteisingus įstatymus ir diskriminaciją nebuvo sėkmingos. Beje, britų teisės institucijos anuliavo Natalio įstatymą ir uždraudė rasinę diskriminaciją. Vis dėlto Natalis turėjo įtakos tvarkant administracijos reikalus, o atsainiai traktuojami įstatymai sudarė prielaidas diskriminacijai. Gandhi veikla ir neturtingų žmonių interesų gynimas sparčiai kūrė jo reputaciją tiek Pietų Afrikoje, tiek Anglijoje.

Pietų Afrika

Kitas svarbus įvykis nutiko 1906 metais, kai Gandhi organizavo medicininės pagalbos misiją į Zululandą. Vyriausybė surengė baudžiamąją ekspediciją malšinti zulu genties sukilimą, kuris prasidėjo po to, kai vienas zulu genties vadų nužudė mokesčių inspektorių. Didelės zulu kančios ir valdžios atsainus požiūris į sužeistuosius giliai palietė Gandhi.
Būtent Zululande Gandhi davė garsiuosius savo įžadus:
• „Brahmacharya“ – celibatas, senovinis hindu įžadas;
• „Satyagraha“ – tiesa, meilė ir prievartos neigimas; tai Gandhi suformuluotas įžadas;
• „Ahisma“ – prievartos prieš bet kurią gyvą būtybę atsisakymas, vegetarizmas – Jain įžadas.

Per likusį gyvenimą jis miegojo nuogas su kai kuriomis savo pasekėjomis moterimis. Tokie savo seksualumo kontrolės eksperimentai dažnai buvo vertinami prieštaringai, bet Gandhi ketinimas buvo išbandyti savo seksualumo ribas ir įrodyti, kad galima įgyti absoliučią „kūdikio“ nekaltybę.

1904 metais jis pradėjo leisti savaitinį žurnalą („Indų nuomonė“) ir apsigyveno komunose, „Fenikso“ fermoje Natalyje. 1910 metais jis įkūrė Tolstojaus fermą prie Johanesburgo. Tai buvo 1 100 akrų dydžio ferma, kurią jam perdavė artimas draugas žydas. Tai dar kartą įrodo, kad Gandhi turėjo labai daug ir įvairių pasekėjų net ankstyvajame periode.

„Satyagraha“

1906 metais Transvalyje valdžia buvo susiruošusi priversti visus indus registruotis ir paimti jų pirštų antspaudus, kaip kad elgiamasi su nusikaltėliais. Įsakyme buvo numatyta, kad tik dabartiniai indų kilmės gyventojai galėjo būti registruojami. Indai negalėjo laisvai keliauti tarp provincijų, taip pat ateityje buvo planuojama kontroliuoti imigraciją. Tuo metu Transvalyje gyveno 13 000 indų, o visoje Pietų Afrikoje – apie 100 tūkstančių, todėl naujoji tvarka lietė didelę grupę žmonių. Gandhi netgi vyko į Angliją, ieškodamas pritarimo savo pažiūroms. Nepaisant tam tikrų patikinimų, kuriuos jis ten išgirdo, o taip pat kai kurių Transvalio vyriausybės padarytų nuolaidų, „Azijos registracijos įstatymas“ buvo priimtas1907 m. Gandhi ir jo pasekėjai jį vadino „juoduoju įstatymu“.
Tuo metu Gandhi savo idėjas išdėstė „Satyagraha“ ir įkūrė pasyvaus pasipriešinimo asociaciją. Svarbu tai, kad „Satyagraha“ suderino politinius ir religinius tikslus Gandhi mąstysenoje, nors buvo aiškiai orientuota į veiksmą.

Gandhi ir kiti atsisakė registruotis. Jis dalyvavo masiškai deginant registracijos dokumentus, buvo teisiamas ir pateko į kalėjimą. Tai atsitiko 1908 metais Pretorijuje, ir tai buvo pirmasis kartas, kai jis pateko į kalėjimą. Pagal teismo nuosprendį jis kalėjo dvi savaites.

Po to, kai daug indų buvo suimta, Gandhi pasiekė kompromisą su Pietų Afrikos lyderiu generolu Jan Cristian Smuts. Tuo atveju, jei indai registruosis savanoriškai, kalintys indai protestuotojai turėjo būti paleisti į laisvę. Gandhi sutiko, nors už tai jį užpuolė ekstremistinių pažiūrų ungas, nuo kurio išgelbėjo baltaodis policininkas. Smuts vėliau sulaužė duotą žodį. Vis dėlto panašu, kad Gandhi tai neatbaidė ir jis visiškai tikėjo savo prievartos atsisakymo principu.

Antrą kartą už grotų jis pateko 1909 metais (trečias kartas buvo 1910 m.). Vėliau, 1909 metais grįždamas iš Anglijos, kur ieškojo paramos gindamas indų interesus, jis parašė „Hind Swaraj“, programinį veikalą, kuriame išdėstė savo filosofiją ir veiksmų planą. Knyga buvo išleista 1909 metų gruodžio mėnesį Gudžarati.

1910 metais iš provincijų buvo sudaryta Pietų Afrikos sąjunga, nors įstatymų leidyba buvo vyriausybės prerogatyva.

1913 metais teisėjas Searle priėmė nutartį, kad tiktai santuokos pagal krikščioniškas tradicijas yra teisėtos, tuo pačiu paskelbiant indų, musulmonų ir kitų tikėjimų atstovų santuokas „niekinėmis“. Gandhi norėjo užtvindyti kalėjimus indais. Tų pačių metų spalio mėnesį jis vadovavo žygiui, skirtam paremti kalnakasius už Transvalio sienos, ir kelis kartus buvo suimtas; vieną dieną tai atsitiko du kartus. Vyriausybė buvo spaudžiama pradėti nepriklausomą tyrimą. Deja, tuo metu geležinkeliečiai Europoje pradėjo streiką ir vyriausybė atsidūrė kritinėje situacijoje. Kaip tik todėl Gandhi atšaukė visas indų akcijas, nes nenorėjo pasinaudoti savo priešininkų vyriausybėje bejėgiškumu.

Kaip ten bebūtų, šią kovą Gandhi laimėjo. 1914 metais jis susitarė su Smuts, buvo priimtas 1914 metų indų paramos aktas, kuris legalizavo tiek indų, tiek kitų tikėjimų žmonių santuokas. Galvos (balsavimo) mokestis, kuris ilgą laiką buvo nesutarimų priežastimi, taip pat buvo panaikintas. Gandhi vis dėlto nepavyko pasipriešinti imigracijos apribojimams.

Badavimas

Būtent Pietų Afrikoje Gandhi pirmąkart panaudojo badavimą kaip įrankį „Satyagraha“. Gandhi suprato, kad kiti gali neteisingai interpretuoti badavimą (jis, pavyzdžiui, buvo apkaltintas tuo, kad susilaikydamas nuo maisto demonstruoja savanaudišką egoizmą!), todėl jis suformulavo labai aiškias taisykles. Savo esme pagal gilią krikščionišką prasmę badavimas buvo „kenčiančios meilės“ išraiška.

Anot Bhiktu Parekh jo „Praeities meistrų“ serijos knygoje, Gandhi badavo dėl keturių priežasčių:
• tai buvo jo būdas išreikšti gilų liūdesio jausmą, kai jį nuvildavo tie, kuriuos jis mylėjo;
• tai buvo jo, kaip vedlio būdas atgailauti už jų paklydimus;
• tai buvo jo paskutinis bandymas pažadinti dvasingumą kituose ir apeliuoti į jų dvasingumą;
• tai buvo jo būdas sutaikyti konfliktuojančias šalis.

Gandhi taip pat nustatė badavimo taikymo ribas:
• badavimas gali būti skirtas tik tiems žmonėms, kuriuos jis mylėjo, paveikti;
• badaujant reikia siekti konkrečių, o ne abstrakčių tikslų;
• badavimą reikia gebėti moraliai pateisinti tiems, prieš kuriuos jis yra nukreiptas;
• badavimas jokiu būdu negali tarnauti asmeniniams interesams;
• badavimu negalima reikalauti iš žmonių daryti to, ko jie negali atlikti, arba kas galėtų sukelti sunkias negandas.

Gandhi liko ištikimas šiems principams kiekvieno kartą badaudamas. Per savo gyvenimą jis badavo 17 kartų.

Į Indiją

Dėl savo veiklos Gandhi tapo žinomas Indijoje – ir tikrai, grįžęs jis jau rado paruoštą dirvą savo veiklai.

Per visą Pietų Afrikos laikotarpį jis nebuvo nusiteikęs prieš britus, jis buvo gana mandagus netgi generolo Smuts atžvilgiu. Jis pripažino savo pareigą tarnauti imperijai, ypač karo metu. Tai rodo kita (tikriausiai ne tokia sėkminga) lauko ligoninės organizavimo Britų kariuomenei veikla per Pirmąjį pasaulinį karą ar verbuojant karius į britų kariuomenę 1918 metais, kai jis grįžo į Indiją.

Teisingiau būtų tvirtinti, kad Gandhi buvo Indijos, tiesos ir neprievartos šalininkas. Faktiškai jis buvo visa širdimi pasiaukojęs žmogaus teisių gynėjas (nors, įsigilinus, jis niekada nenaudojo šio termino ta prasme, kaip jį šiandien supranta Vakaruose). Su šiomis nuostatomis jis grįžo į Indiją.

Taigi, jis paliko Pietų Afriką turėdamas savo filosofijos pamatus, patikrintą žmonių organizavimo metodą, tvirtą reputaciją ir didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis.

Bengalijos padalinimas

Indijos vicekaralius nuo 1905 iki 1911 m. lordas Kerzonas padalino Bengalijos provinciją į dvi dalis – Vakarų Bengaliją, Bihar ir Orissa, kur daugumą sudarė induistai, ir Rytų Bengaliją ir Assam, kurioje dominavo musulmonai. Tai jis padarė turėdamas trumpalaikių politinių tikslų, tačiau šio padalijimo pasekmės buvo ilgalaikės. Svarbiausia, kad tai pasitarnavo žadinant Indijos žmones siekti nepriklausomybės ir būti savo likimo šeimininkais. Iš Gandhi „Rinktinių raštų“ tampa aišku, kad jis buvo gerai informuotas apie šiuos pokyčius.

Sugrįžimas į Indiją

1914 metais Gandhi išvyko iš Pietų Afrikos. Iš pradžių kelis mėnesius praleido Anglijoje, kur jis su indais organizavo lauko ligoninę padėti Britanijai Pirmajame pasauliniame kare. Jis atvyko į Indiją 1914 metų pabaigoje.
1915 metais jis įkūrė Sabarmati („Satyagraha“) ašramą prie Sabarmati upės ties Achmedabadu. (1936 metais jis įkūrė Sevagram ašramą prie Wardha).

Kurį laiką, prieš imdamasis naujų veiksmų, jis aidžiai studijavo „Indijos sąlygas“ ir politinę situaciją. Po to 1917 metais jis pradėjo pirmąją „Satyagraha“ kampaniją Indijoje dėl indigo plantacijose Čamparane, Bilhare dirbančių žemdirbių teisių. Jį suėmė, tačiau byla nebuvo iškelta. 1918 metais jis vadovavo malūnų darbininkų streikui ir po trijų badavimo dienų jam pavyko susitarti su malūnų savininkais. Tai buvo pirmasis „Satyagraha“ badavimas Indijoje. Įvykiai įgavo pagreitį.

Manydamas, kad tai yra jo pareiga, 1918 metais jis aktyviai verbavo indus savanoriais kautis Pirmajame pasauliniame kare.
1919 m. balandžio mėnesį jis organizavo nacionalinį „Hartal“ arba visuotinį streiką prieš britų valdžią. Jis badavo tris dienas atgailaudamas už induistų aktyvistų smurtą, deja, Hartal partija sudarė sąlygas įvykti liūdnai pagarsėjusioms Amritsar skerdynėms.

Vyriausybė uždraudė visuotinius mitingus Pendžabe, bet kai vienas tokių mitingų įvyko, 379 beginkliai sikhai buvo nužudyti, 1137 sužeisti – vyrai, moterys ir vaikai. Tokie buvo britų generolo Dyer įsakymai. Neverta stebėtis, kad, šiems faktas iškilus viešumon, visuomenės nuomonė Indijoje ir Britanijoje susiskaldė. Po to sekusi Hunterio komisijos ataskaita didžiąja dalimi išteisino Dyer, tačiau smarkiai diskreditavo pulkininką Raj.

1920 metais Gandhi pradėjo vadovauti visos Indijos savivaldos lygai, jis paruošė pirmosios Indijos nacionalinio kongreso konstitucijos juodraštį. Buvo prieštaraujančiųjų, tačiau „Satyagraha“ buvo priimta kaip kongreso politinė linija ir taip buvo iki nepriklausomybės.

Tokiu būdu 1920 metais pilietinio nepaklusnumo judėjimas prasidėjo nacionaliniu lygmeniu. Šiame judėjime galingais simboliais tapo užsienietiškų rūbų deginimas, nors poetas Rabrindranath Tagore (vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu) buvo tarp kelių svarbiausių lyderių, kurie manė, kad Gandhi skatina nacionalizmą.

Tagore buvo Gandhi draugas (jis pirmasis Gandhi pavadino „Mahatma“), tačiau jis manė, kad Gandhi turėjo skirti daugiau pastangų tinkamai integruojant Indiją į pasaulinę bendruomenę. Gandhi, atrodo, sutiko su šiuo principu, tačiau jis manė, kad Indija turėtų būti nepriklausoma visom prasmėm, ir tokia yra būtina sąlyga Indijai pasirodyti pasaulinėje scenoje.

Bardolis

1922 metais Bardolyje Sardar Patel vadovavo „Satyagraha“ prieš neteisingus mokesčius. Tai buvo teisingas ir esminis įvykis nepriklausomybės istorijoje, kuris pademonstravo liaudies masių judėjimo jėgą ir tapo orientyru tolimesniems veiksmams. Deja, tai irgi pasibaigė maištu, o Gandhi badavo penkias dienas atgailaudamas dėl šio smurto proveržio. 1922 metais Gandhi pirmą kartą buvo suimtas Indijoje už tai, kad degino užsienyje pasiūtus rūbus. Teismo metu jis taip sujaudino kolonijinės valdžios teisėją, jog pastarasis prisipažino, kad „niekas kitas nebus labiau pamalonintas už jį patį, jei vyriausybė Gandhi išleis į laisvę anksčiau“, netgi po šešerių metų, kuriems jis buvo nuteistas. Gandhi labai pagarbiai padėkojo teisėjui ir išėjo, kaip ir tikėtasi, į laisvę po 22 mėnesių.
Nuo 1924 iki 1925 m. Gandhi buvo ramus. 1926 metais jis net pasitraukė iš aktyvios veiklos, kad galėtų eksperimentuoti ir apmąstyti nuveiktus darbus. Per tą laiką Indijos padėtis suprastėjo, politinių jėgų išsidėstymas pasidarė dar nepalankesnis.

Druskos žygis

Garsiajam Druskos žygiui Gandhi vadovavo 1930 metais. Kolonijinė valdžia daugelį metų buvo apmokestinusi druską, druskos gamyba neturint leidimo buvo nelegali. Dėl šio įstatymo vargingiausi žmonės kentė labiau nei dėl daugumos kitų. Be abejonės šis žygis, skirtas neturtingiems indams ir garsiai nuskambėjęs visame pasaulyje, buvo sėkmingiausias visos nepriklausomybės kampanijos įvykis. Nors sumanymas nesulaukė absoliutaus pritarimo tarp visų kongreso lyderių, Gandhi rado puikų ir paprastą kelią į kiekvieno širdį. Be kita ko, šis žygis sulaukė visuotinio moterų palaikymo, ir Gandhi protingai panaudojo Indijos ir pasaulio spaudą siekiant žygio tikslų.

1915 metais, pirmosiomis žygio dienomis, jis pasakė vieną garsiausių kalbų per savo gyvenimą. Priekaištaudamas savo pasekėjams, kad jie pernelyg entuziastingai naudojosi juos remiančių kaimų siūloma pagalba, Gandhi apeliavo į asmeninį kiekvieno žygio dalyvio ir kenčiančio gyventojo tyrumą bei lygybę. Jam pavyko, ir nuo to momento, jo nuomone, žygio metu galiojo tvirtos moralinės nuostatos.
Žygyje per 24 dienas buvo įveikta 241 mylia – nuo kovo 12-osios, kai buvo paliktas Sabarmati ašramas, iki kovo 6-osios, kai buvo pasiekta vandenyno pakrantė prie Dandi. Žygį jis pradėjo su 78 pasekėjais ir baigė su tūkstančiais. Gandhi buvo 60 metų, kai jis simboliškai pasėmė druskos paplūdimyje ir nusižengė įstatymui. Jis ir tūkstančiai kitų buvo suimti, tačiau jis nebuvo viešai teisiamas.

Deja, druskos mokestis buvo panaikintas 1946 metų spalį, valdant pereinamajai Neru vyriausybei.

Į Angliją

Vicekaralius lordas Irwin nevienareikšmiškai vertino Gandhi suėmimą, visų pirma atsižvelgdamas į vyriausybės pralaimėjimą prie Bartulio ir iš dalies dėl to, kad jis pritarė Gandhi dėl kai kurių įstatymų neteisingumo. Vis dėlto Gandhi ir kai kurie kongreso vadovai buvo suimti ir paleisti tik 1931 m. vasarį.

Tų pačių metų kovo mėnesį Gandhi ir Irwin susitarė, ir civilinio nepaklusnumo akcija baigėsi. 1931 metų rugpjūčio mėnesį Gandhi dalyvavo nesėkmingoje konferencijoje Londone ir jam grįžus „Satyagraha“ vėl prasidėjo. Šio vizito metu jis turėjo nemažai susitikimų su vadovais iš įvairių veiklos sričių, įskaitant ir karalių. Kaip tik tuo metu jis kreipėsi į fabrikų Lankasteryje darbininkus, aiškindamas jiems, kad užsienyje pagamintų rūbų atsisakymas nėra nukreiptas prieš juos. Darbininkai jį palaikė.

Netrukus po to Churchill jį pavadino „pusnuogiu fakyru“. Gandhi padėkojo ir pastebėjo, kad „norėčiau tokiu būti, bet kol kas juo nesu“.

„Dievo vaikai“

1932 metais Gandhi buvo areštuotas dar kartą (Indijos ir Pietų Afrikos kalėjimuose praleido 2338 dienas), tačiau buvo paleistas į laisvę be teismo. 1933 metais jis pradėjo savaitę trukusį „Harijan“ ir didelę kampaniją neliečiamųjų kastai arba „Dievo vaikams“, kaip juos Gandhi vadino, palaikyti.

Gandhi buvo aišku, kad ši kastų ir neliečiamųjų problema yra potenciali grėsmė, kuriant Indijos valstybę, ir tapo viena iš pagrindinių jo temų. Jo pastangas ne visada pripažindavo netgi patys neliečiamieji, ir savo gyvenimo pabaigoje jis matė, kad jo veikla neliečiamųjų labui vis dar yra nebaigta. Šiuo atveju, po ilgų derybų ir dar vieno badavimo, jam pavyko užtikrinti trišalį susitarimą tarp kongreso, neliečiamųjų lyderio Ambedker ir vyriausybės.

Induistai ir musulmonai

Gandhi prasčiau sekėsi derinti santykius tarp induistų ir musulmonų. Šie santykiai per paskutinį dešimtmetį tik pablogėjo. Musulmonų lyderis Jinnah, ilgainiui tapęs Pakistano premjeru, daugeliu atveju buvo didžiausiais Gandhi intelektualinis priešininkas. Praeityje ilgus šimtmečius musulmonai valdė indus, todėl valstybėje, kurioje indų buvo dauguma, jie tikėjosi revanšo. Tam tikra prasme Gandhi efektingai pateikiama indų istorija ir vaizdiniai padėjo stiprėti musulmonų separatistinėms nuotaikoms.
1934 metais Gandhi iškilmingai atidarė visos Indijos kaimo industrializacijos asociaciją. Jis taip pat atsistatydino iš kongreso nario pareigų, o tuo metu Jawaharlal Nehru tapo kongreso vadovu (o vėliau ir Indijos premjeru). Taip pat šiais metais triskart buvo pasikėsinta į Gandhi gyvybę, tačiau jis į tai reaguodavo abejingai.

1937 metais provincijose įvyko rinkimai, kurie valstijoms suteikė daugiau galių, padidėjo ir kongreso įtaka. 1935 metais priimtas aktas tapo nepriklausomybės pranašu. Tačiau rinkimai tuo pačiu metu padidino prarają tarp indų ir musulmonų.

Derybos

1936 metais Gandhi energingai grįžo į politinį gyvenimą. Kartu su kongresu jis nusprendė neremti Britanijos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jei Indijai be jokių išlygų nebus suteikta nepriklausomybė. 1942 metais jį internavo, tačiau po poros metų paleido dėl sveikatos būklės.

1942 metais Churchill pasiuntė kairiųjų pažiūrų serą Stafford Cripps į Indiją. Šis atvyko su sąlyginiu, nors ir labai ribotu, Indijos nepriklausomybės projektu. Kongresas atmetė britų pasiūlymą ir rugpjūčio mėnesį prasidėjo paskutinė nacionalinė „Satyagraha“. Britai kaltino Gandhi dėl nutrūkusių derybų. 1942 metų lapkričio mėnesį Churchill pasakė:
„Aš tapau pirmuoju karaliaus ministru visai ne tam, kad pradėčiau Britanijos imperijos likvidavimą“.

1942 metų rugpjūčio mėnesį Gandhi pareikalavo, kad britai „paliktų Indiją“ be jokių išankstinių sąlygų ir pareiškė kongreso darbuotojams, kad nuo šio momento jie gali jaustis nepriklausomi nuo britų valdžios. Gandhi ir kiti kongreso vadovai buvo suimti, juos laikė uždarytus Aga Khan rūmuose Plonoje. Nepaklusnumas greitai virto smurtu, ir karaliaus vietininkas lordas Linlithgow pareiškė, kad Gandhi dėl to yra atsakingas. Gandhi tai sukrėtė, ir jis pabandė atkreipti karaliaus vietininko dėmesį laišku. Nesulaukęs teigiamo atsakymo, 1943 metų vasario mėnesį Gandhi badavo 21 dieną, bandydamas ištrūkti iš aklavietės. Jis liko gyvas, tačiau jo sveikatai buvo padaryta nepataisoma žala.

1944 metų vasario 22-ąją, sulaukusi 74 metų, mirė Gandhi žmona Kasturbai – tuo metu jie abu kalėjo. Gandhi buvo paleistas į laisvę gegužės 6-ąją, britų kalėjimuose jis praleido 5 su puse metų.

Nepriklausomybė

1944 metais britų vyriausybė formaliai pripažino Indijos nepriklausomybę. Viena iš sąlygų buvo ta, kad Indų kongreso partija ir musulmonai išspręstų tarpusavio nesutarimus. Galutinis šios veiklos rezultatas buvo Indijos ir Pakistano atsiskyrimas, nepaisant Gandhi kategoriško prieštaravimo ir keturis mėnesius 1946 metų pabaigoje trukusios 116 mylių kelionės pėsčiomis per Rytų Bengaliją. Iš tiesų 1947 metų konferencijoje, kurioje dalyvavo paskutinis karaliaus vietininkas Indijoje lordas Viceroy ir Jinnah, Gandhi oponavo kongresui, kai pastarasis pritarė šalies padalijimui.

Rugpjūčio mėnesį, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, Gandhi paskelbė „badausiantis iki mirties“, norėdamas sustabdyti nežmonišką indų smurtą prieš musulmonus Kalkutoje. Tai įkvėpė tokius ištikimo Gandhi šalininko Mountbatten žodžius:

„Į Pendžabą mes pasiuntėme 50 tūkstančių kareivių ir ten vis tiek vyksta riaušės. Bengalyje mūsų pajėgas sudaro tik vienas žmogus ir ten nevyksta riaušės.

Kaip rikiuotės karininkas ir tuo pat metu – administratorius, norėčiau atiduoti savo pagarbą vieno žmogaus pasienio kariuomenei, taip pat nepamirštant antrojo kareivio Mr. Suhrawardy.

Jūs turėjote išgirsti entuziastingas ovacijas pasigirdus Jūsų vardui per steigiamąjį susirinkimą rugpjūčio 15-ąją, kai mes visi paminėjome Jus geru žodžiu“.

Rugpjūčio 15-oji buvo Nepriklausomybės diena. Gandhi atsisakė dalyvauti iškilmėse, protestuodamas prieš šalies padalijimą.

Pasikėsinimas

Kai nepriklausomos Indijos vyriausybė, palaikoma plačiųjų masių, sulaužė anksčiau duotą pasižadėjimą pervesti lėšas Pakistanui, Gandhi sėkmingai protestavo badaudamas. Tai įsiutino Gandhi radikalią opoziciją ir per pamaldas 1948 metų sausio mėnesį į jį buvo mesta bomba.

Į Gandhi gyvybę pasikėsino Nathuram Godse, indų ekstremistas. Godse sausio 30 dieną iš pradžių jam nusilenkė, paskui šovė į jį tris kartus iš arti. Tai atsitiko kitą dieną po to, kai jis Indijos nacionaliniam kongresui parašė juodraštinį konstitucijos variantą.

Po jo mirties Albert Einstein sakė: „Gandhi pademonstravo, kad surinkti pasekėjų minias galima ne tik klastingais politiniais žaidimais ir sukčiavimu, bet ir įtikinamu savo dvasingo gyvenimo pavyzdžiu“.

Gandhi ir 4 E

Gandhi savo lyderystės gebėjimus išsiugdė gyvendamas Pietų Afrikoje ir ištobulino juos Indijoje. Taip, iš prigimties jis buvo charizmatiškas. Taip, jis neįtikėtinai gerai žinojo, kokie yra jo pasekėjų poreikiai. Ir vis dėlto jam prireikė laiko sukurti tinkamas priemones ir metodus, kurie padeda lyderiui tobulėti. Tai, ką jis išmoko, tampa nurodymais mums visiems.

Gal todėl neverta stebėtis, kad jis yra klasikinis lyderiavimo modelio, kuris išdėstytas „Lyderiavimo tiesų“ pradžioje, pavyzdys. Tai reiškia, kad jis turėjo tvirtą kaip uola vertybių sistemą, kuri buvo visų jo veiksmų pradžia, jis siekė esminių pokyčių kiekviename savo gyvenimo etape ir turėjo nepaprastai glaudų tarpusavio ryšį su savo pasekėjais.

Įsitikinimai

Prieš pradedant analizę, svarbu geriau pažinti Gandhi įsitikinimus ir jų įtaką jo veiksmams. Visa programa rėmėsi jo moraliniu kodeksu.
Kaip jau kalbėjome biografinėje dalyje, jam, indui, platus interesų ratas ir mokymasis padėjo pažinti kitus tikėjimus ir juos eklektiškai perimti. Jis per visą gyvenimą beveik kiekvienoje savo veikloje buvo daugiau „tyrinėtojas“ nei „eksperimentuotojas“.
Kai kurie jo pasekėjai – krikščionys – yra tvirtinę, kad jo pozicija, ypač kai kalbama apie pasiaukojimą arba „meilės kančią“, yra visu šimtu nuošimčiu perimta iš krikščionybės ir su ja dera. Ir tiesų, sykį vaikščiodamas po Vatikaną jis ramiai praeidavo pro meno kūrinius, tačiau apsiašarojo sustojęs prie Nukryžiuotojo.

Jo įsitikinimai yra ašis viso to, ką jis darė. Jis matė meilę krikščionybėje, tiesioginį ryšį su Dievu islame ir gyvybės vieningumą induizme. Religija Gandhi reiškė tai, ką mes darome, o ne tai, kuo mes tikime. Veiksmas buvo svarbiausia.

Vakarietiškos doktrinos kalba apie protą, kūną arba protą, kūną, sielą, o po to prideda proto atskyrimą nuo ego ir asmenybės. Gandhi vis dėlto sukūrė sudėtingesnę, daugiasluoksnę žmogaus teoriją. Kai kurie jos aspektai paimti iš klasikinio induizmo, kai ką modifikavęs ar sukūręs pridėjo Gandhi. Jei atvirai, yra Gandhi pasisakymų, kurie prieštarauja vieni kitiems, bet tai labiau atspindi jo tobulėjimą bėgant metams nei intelektinės brandos stoką.

Gandhi matė keturias sudedamąsias, kurios ir sudaro žmones. Visų pirma, tai kūnas, klasikine Cartes prasme. Kūną sudaro dvi dalys – fizinis kūnas ir mūsų pojūčiai, kuriais bendraujame su mus supančiu pasauliu.

Antroji dalis – protas (arba „Manas“). Kaip ir daugelis kitų mąstytojų, Gandhi skyrė sąmonę („Chetana“) ir intelektą („Buddhi“). Šioje srityje viskas kaip įprasta.

Trečia, Gandhi, kaip visi indai, tikėjo dvasia (arba „Attman“). Tai nėra Cartes „Vaiduoklis mašinoje“, bet labiau universali jėgos mumyse taisyklė, kuri mus jungia su visata. Tai yra svarbiausias dalykas, norint suprasti Gandhi „Satyagraha“, nes ji buvo skirta sužadinti dvasingąją kiekvieno iš mūsų sielos dalį.

Tai susiję su „Swaraj“, kur jis siekė ne vien Indijos nepriklausomybės. Jis norėjo, kad dvasiškai atgimęs nepriklausomas būtų kiekvienas iš mūsų. Po to Gandhi tikėjo, kad Attman kiekviename iš mūsų įgalina mus visus turėti „charizmos efektą“, būtiną vadovauti kitiems, nes tai jungia viską su viskuo.

Ketvirtas komponentas yra mūsų psichologinis ar moralinis nusiteikimas, kuris būdingas tik tam konkrečiam individui („Swabhava“). Jis tikėjo, kad tai labiau persikūnijimo rezultatas arba „Karma“ nei išmokstamas dalykas. Tai yra todėl, kad, jo nuomone, Dievas nėra asmenybė, bet yra tiesa. Kaip tik todėl, kai mes išsiaiškiname savo tikrąjį nusiteikimą, mes suprantame savo dvasinio tobulėjimo tikslą (arba „Moksta“). Ir vėl, dvasinis atgimimas Gandhi yra raktas į asmeninę laisvę.

Vertybės

Gandhi tiesa buvo viskas ir ji buvo organiškai susijusi su neprievartos koncepcija ir dvasiniu atsinaujinimu, kuris buvo „Satyagraha“ ir „Swaraj“. „Satyagraha“ buvo ne vien politinis metodas, bet ir dorovinis pareiškimas, kaip elgtis politikoje. Jei įvykiai nesiklostydavo reikiama linkme, jis būdavo linkęs atšaukti protestus ar kitus veiksmus.

Tiesa taip pat buvo susieta su nuolankumu, valyvumu, celibatu ir skurdu. Tiesa turėjo ryšį su vienybe (religijų ir tikėjimų) ir žmonijos gerumu. Jis visada tikėjo, kad žmonės natūraliai linkę daryti gera –vienu metu tai buvo jo, kaip lyderio, sėkmės raktas ir viena iš jo pralaimėjimų priežasčių. Jis tikėjo veiksmais, ne vien žodžiais.

Jis tikėjo pramone ir pasitikėjimu savimi. Jis skeptiškai vertino modernią bendruomenę ir labiausiai – kaimo bendruomenių irimą, kai žmonės migruodavo į miestus su išsivysčiusia pramone. Gandhi tikėjo, kad natūralumas yra geriausias būdas saugoti sveikatą, ir, išskyrus apendicito pašalinimą, niekada nesinaudojo „šiuolaikinės medicinos“ paslaugomis. Galiausiai, Gandhi buvimas vegetaru nebuvo vien tik „sveikatos“ klausimas. Tai buvo dorovės problema.

Pokyčiai

Jo visa gyvenimo istorija yra apie veiksmą, kuriuo siekiama teigiamų permainų. Kai kada, siekdamas savo tikslų, jis laimėdavo ir pralaimėdavo vienu metu, bet jis visada judėjo pirmyn ir niekada neišdavė tikėjimo teigiamomis permainomis – socialinėmis, dvasinėmis, atskirų individų ar visos nacijos.
Siekiant kai kurių tikslų jam sekėsi, kitais atvejais jis pralaimėdavo. Kartais sėkmė ateidavo praėjus tam tikram laikui po jo veiksmų. Pavyzdžiui, druskos mokestis buvo panaikintas atėjus nepriklausomybei. Tačiau jo veiksmai visada buvo nukreipti pasiekti konkrečią permainą, kurią jis būdavo numatęs.

 

Pasekėjai

Visas Gandhi gyvenimas buvo skirtas tarnauti kitiems ir nesavanaudiškai atstovauti jų interesams. Jo dvasingumas ir charizma prisidėjo prie jo paprasto ir atkaklaus racionalumo, analizuojant kiekvieną situaciją, su kuria jis susidurdavo – reikėjo įvertinti, kaip geriausia motyvuoti ir vesti pirmyn savo pasekėjus. Ypač retai vienas žmogus suburia tokią gausią pasekėjų minią.

Įžvalgos

Jo ateities vizija buvo dvasiško, doroviško ir praktiško derinys, ir jo kelias vedė nuosekliai siekiant vizijos.
Jis aiškiai jautė, kad indams akivaizdžiai trūko pasitikėjimo savimi ir tai leido britams valdyti Indiją. todėl jis manė, kad indai patys turi prisiimti atsakomybę už situaciją, kurioje atsidūrė. Kaip tik todėl, kaip jau buvo sakyta, Gandhi norėjo ne tik Indijos politinės nepriklausomybės, bet visų Indijos žmonių dvasinio atgimimo ir nepriklausomybės.

Indijos ateitis jo vizijose tvirtai rėmėsi šlovinga ir dvasinga gitų istorija, tačiau taip pat buvo žymi krikščioniškų ir kitų vertybių įtaka. Išreikšdamas savo viziją, Gandhi palietė milijonų širdis, ir iki dabar šios vizijos yra dvasiniai švyturiai kitiems milijonams.

Praktikoje jis pasirinkdavo motyvus, kurie buvo labai svarbūs jo potencialiems pasekėjams, ir akivaizdžiai ateidavo su savo vizija, kaip viskas turėtų būti sėkmės atveju. Pavyzdžiai: jo veikla teikiant medicininę pagalbą žmonėms Pietų Afrikoje, pastangos panaikinant druskos mokestį ir kova už Indijos nepriklausomybę. Kiekvieną kartą jis panaudodavo ne tik filosofinius pareiškimus ar vaizdingas vizijas, bet įvardindavo konkrečius tikslus, kurie turėjo patraukti žmones ir skatinti juos veikti.
Ir priešingai, tada, kai jam nepavykdavo konkretizuoti jo giliai pajaustos teisingos visuomenės vizijos, jam nesisekdavo – didžiausia nesėkmė buvo galutinis Indijos padalijimas.
Jis viską darė kaip lyderis, savo pasekėjams pirmiausia pateikdavo stiprią ir tinkamą viziją. Jis galėjo rašyti ir labai sudėtingus, intelektualius darbus, jei reikėjo, kad jis būtų suprastas. Taip, jis galėjo išreikšti savo pasekėjų jausmus pačiu paprasčiausiu ir vaizdingiausiu būdu. Paplūdimyje pasemti saują druskos tikriausiai buvo dramatiškiausia jo išsivadavimo nuo druskos mokesčio vizijos išraiška, kurią pakartojo tūkstančiai.

Vizija?

Jis atvirai vadovavosi „modernumo“ modeliu, kuris buvo viešai svarstomas. Jis gerbė Anglijos žmones, tačiau negerbė „moderniosios civilizacijos“. Jis jautė, kad industrializacijos procesas skatina religijos nesilaikančios visuomenės atsiradimą, jam atrodė netinkamas moterų darbas gamyklose, tačiau nepaisant to, jis rėmė Anglijos sufražisčių judėjimą. Jis manė, kad iš esmės anglai yra geri žmonės, jie turi geras įstaigas, tačiau juos klaidina modernizmas.
Nors jo suvokiamas Indijos „pasitikėjimas savimi“ buvo sąžiningas pasirinkimas, tarpusavyje jungiantis visą populiaciją, tai buvo išskirtinė vizija, atmetanti teigiamą industrializacijos galią ir visuotinę ekonomiką veikloje. Kiek ironiška, kad tokių išskirtinių idealų siekianti asmenybė daugiau nemėgino aktyviai ieškoti geresnių sprendimų tarp prieštaringų dvasinėms vertybėms ir moderniajai industrializacijai atstovaujančių jėgų.

Nors Gandhi akivaizdžiai jautė, kad „visų vyriausybių pažeidimai“ reiškia, jog žmonės privalo kontroliuoti savo likimą mažesnio masto grupėse, jis per se nesiginčijo dėl daugianacionalinės demokratinės Indijos. Jis buvo įsitikinęs, kad mažų kaimelių bendruomenės sugebės išspręsti problemas. Nehru buvo masinės demokratijos stimulas, pateikęs savo socialistinės Indijos viziją, kurios šaknys yra šalies istorijoje, besimokantis iš Anglijos demokratijos idealų, tačiau tvirtai ir nepriklausomai žvelgiantis pirmyn.

Galių suteikimas

Kalbant formaliais organizaciniais terminais, Gandhi naudojo kelis išskirtinius metodus. Tačiau jis aiškiai žinojo, kaip surinkti žmones tinkamoje vietoje, ir ką daryti, kad jie atliktų reikiamus veiksmus. Organizuodamas greitosios pagalbos grupes, rengdamas formalias „protesto“ organizacijas, rinkdamas lėšas ar net telkdamas kariuomenę dalyvauti kare, struktūrose jis nebuvo prašalietis.
Tačiau didžiausia jo galia slypėjo jo paties veiksmuose. Jis tiesiog gyveno tokį gyvenimą, kokį norėjo, kad gyventų kiti žmonės. Jis tiksliai rodė, kaip elgtis įprastame kasdieniame gyvenime ar aukšto lygio politiniuose protestuose. Nuo „Konstruktyvios programos“ filosofijos ir struktūros besisukantį ratą jis naudojo kaip revoliucijos simbolį ir metodą, atskleidžiantį, kaip sukurti „tobulą“ Indijos visuomenę.
Ashram buvo nuolat teikiami pavyzdžiai, kaip turėtų veikti mažos „kaimelių“ principu sukurtos bendruomenės. Ashram turėjo labai formalias taisykles, sukurtas remiantis esminėmis vertybėmis, kuriomis, jo įsitikinimu, turi remtis gyventojai. Niekas nepadeda išsaugoti paklusnumo ar valyvumo geriau už atmatų duobės valymą…

Gandhi taip pat naudojo žodžius kaip varomąją jėgą: nuo protesto laiškų iki pagalbos rašant Indijos kongreso partijos teikiamą konstitucijos projektą; „Satyagraha“ ir „Swaraj“ kartu yra nupasakojimas ir tuo pat metu – raginimas.
Nuo tada, kai jis paskyrė savo gyvenimą veiksmui, ko besiimdavo, jis suteikdavo galimybę savo šalininkams juo sekti ir veikti. „Darykite, tai, ką aš darau, o ne tai, ką aš sakau“ – buvo didžiausias jo raginimas. Ir didžiausias įkvėpimo šaltinis.

Įkvėpimas

Gandhi gyvenimas jam pačiam ir jo pasekėjams buvo drausmės ir laisvės derinys. Jis daugiausiai nuveikė aiškindamas žmonėms, kaip veikti, apginkluodamas „Satyagraha“ siekiais. Kai šiuos žmones puldavo ar jie būdavo įkalinami, jie būdavo visiškai vieni, bet tuo pat metu tampriai susiję su savo protestuojančiais draugais. Jie galėdavo laisvai pasirinkti savo tikslus, tačiau jie būdavo susiję su Gandhi ir tarpusavyje. Jis turėjo tarnauti jiems lygiai taip pat, kaip jie tarnaudavo jam (žiūrėkite galių suteikimo apibrėžimą „Lyderiavimo tiesose“).

Deja, tikėjimas gėrio pradu kiekviename iš mūsų tam tikra prasme jam trukdė matyti žmogiškos prigimties trapumą. Išlaisvinimas žmonių, kurie negali nugalėti blogio savyje, veda prie nenuspėjamų pasekmių. Tai tapo aišku per smurto proveržius šalies pasidalijimo metu. Kita vertus, jo tikėjimas, kad „Satyagraha“ būtų galėjusi padėti žydų tautai jų tragiškoje priešpriešoje su Hitleriu, geriausiu atveju buvo pernelyg idealistinis, blogiausiu atveju – nesuderinamas su konkrečia situacija.

Energija

Gandhi mokėjo pasirinkti ėjimus, kuriais galėtų pasiekti didžiausią poveikį ir kurie turėjo daugiausiai galimybių pasiekti kiekvieną. Daug kongreso narių skeptiškai vertino tai, kad pernelyg daug dėmesio skiriama druskos mokesčio problemai, nes šis mokestis jau seniai kėlė nepasitenkinimą. Tai buvo galima vertinti kaip nedidelį epizodą ilgame kovos už nepriklausomybę kelyje. Ir vis dėlto, Druskos žygis patraukė nacijos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesį.

Gandhi ne tik sugebėjo plačiosioms masėms tapti įkvėpimo šaltiniu, tačiau jam pavyko pasiekti kiekvieno širdį. Klasikinis pavyzdys galėtų būti teisėjas, išreiškęs viltį, kad Gandhi susilauks pasigailėjimo, nepaisant to, kad teisėjas buvo priverstas jam skirti neišvengiamą bausmę.

Gandhi nuolankumas, akivaizdus rūpinimasis savo priešininkais taip pat, kaip ir šalininkais, reiškė, kad kiekvienas, kurį jis sutikdavo savo kelyje, jausmais reaguodavo į šį žmogų ir jo veiksmus. Tai patvirtina Lankasterio manufaktūrų Anglijoje darbininkai, kuriems jo paskelbtas jų gaminių boikotas turėjo nepatikti. Akivaizdžiai nuoširdus ir iš širdies gilumos sklindantis paaiškinimas to, ką ir kodėl jis daro, ir kodėl jis tikisi, kad manufaktūrų darbuotojai nenukentės, palietė jautrią stygą.

Gandhi taip pat kruopščiai atsirinkdavo simbolius, kurie reprezentuodavo jį, pradedant dhoti (švara ir nuolankumas) ir iki avėjimo išimtinai sandalais iš karvių, kurios mirė savo mirtimi, odos.

Vienintelis jo kambario sienų papuošimas ašrame buvo nukryžiuotasis. Savo filosofiją, kurią išpažino, jis pavertė savo „pasakojimo“ vizualizacija. Šie simboliai buvo sudėtinė proceso, kurį jis sąmoningai naudojo įkvėpimui, sudėtinė dalis.

„Pasakojimo“ prasme, jo kalba per Druskos žygį, kurioje jis gana piktai pasmerkė žygio dalyvius, nesaikingai eikvojusius skurdžius žygį remiančių kaimų išteklius, buvo klasikinis jo kalbų, pagristų asmeninėmis vertybėmis ir grąžinančių jo pasekėjus į teisingą kelią, pavyzdys.

Viena ranka jis sustabdė skerdynes Bengalijoje, naudodamas du savo pagrindinius įkvėpimo įrankius. Jis badavo nedvejodamas, konfliktuojančias puses išskyrė žvelgdamas „priešininkams“ tiesiai į akis ir visiškai nesibaimino dėl savo saugumo. Verta pastebėti, kad vien tik jo akivaizdus bebaimiškumas ir nesirūpinimas savimi buvo galingas įkvėpimo šaltinis ir didelė problema jo oponentams.

Nepaisant to, kai kada jam nepavykdavo įkvėpti. Įvykęs šalies pasidalijimas įrodė, kad jam nepavyko nugalėti tiek musulmonų baimės atsidurti Indijoje, kurioje daugumą sudarė indai, tiek jinnah nacionalizmo ir išskirtinumo. Jam taip pat nepavyko suformuoti daugiakultūrinių, pliuralistinių daugelio kongreso narių pažiūrų, kurios būtų galėjusios įveikti prarają. Kartais jis pasirinkdavo silpnus motyvus, nesugebėdavo žmonėms įkvėpti „vienos Indijos“ troškimo. Galiausiai, tai, kad jis naudojo indų simbolius ir akivaizdžiai tikėjo geruoju pradu žmonėse, nepaisydamas visų sunkumų, iš dalies priartino jo mirtį.

Įtaka

Gandhi įtaka pasauliui buvo ir tebėra neišmatuojama. Pozityviąja prasme jis prisidėjo kuriant didžiausią pasaulyje demokratinę visuomenę. Jis taip pat parodė, kaip mąstyti ir veikti, remiantis vertybių sistemomis. Tai turėjo didelės įtakos žymiems veikėjams – Martin Luther King ir Malcolm X. Gandhi tiesiogiai turėjo įtakos judėjimui už pilietines teises Amerikoje, taigi ir didesnį susirūpinimą ir aktyvesnę kovą už žmogaus teises šiandien.

Praktine prasme, jo aktyvi veikla „Swadeshi“ srityje suformulavo Indijos pramonės plėtros politiką ir atnešė realios naudos Nehru vadovavimo laikotarpiu. Taip, šiandien aišku, kad Indijos atvirumo pasaulio ekonomikai stoka, vidinių Indijos struktūrų biurokratizavimas kuriam laikui sustabdė šalies plėtrą. Šiandien dar ilgai galima ginčytis, kiek Gandhi kaltas, tačiau akivaizdu, kad jo pasekėjai turi prisiimti atsakomybę. Tai yra kitos esė tema.

Netgi įvertinus nesėkmes, kurias jis patyrė, Gandhi yra vienas efektyviausių ir pozityviausių tiek šio, tiek ir bet kurio kito šimtmečio lyderių.