Straipsniai

Kas mano vaiko laukia ateityje?

Ar Jūs domitės neaiškia ateitimi ir esate jai atviri?
Elizabeth Elizardi M.Ed.Publikuota  2011 m. lapkričio 23 d. leidinyje  „MAPP in Parent Pulse“ („Pozityvioji psichologija tėvų pulse“)

Neseniai užsiėmimo su trejų metų patirtį turinčiais tėvais metu mama pasidalino tokia informacija:

„Aš maniau, mes jau esame matę patį blogiausią savo sūnaus elgesį, bet šiandien man paskambino iš vaikų darželio. Manęs paprašė ateiti jo pasiimti, nes žaidimų aikštelėje jis primušė kitą vaiką. Jeigu jis taip elgiasi būdamas trejų metų, galiu tik įsivaizduoti, kas jo laukia toliau.“

Šie žodžiai iliustruoja, kaip mes konstruojame psichinį savo vaiko patirties modeliavimą. Kažkas šiuo metu nutinka, ir mes galvojame, kokios įtakos tas įvykis turės ateičiai.

Tai prasideda gana anksti. Mes pradedame spėlioti, kada mūsų vaikai pradės vaikščioti, remdamiesi jų jėgomis ir žvalumu kai jie yra aštuonių mėnesių amžiaus – „Ji labai greitai pradės vaikščioti!“ Stebėdami jų dabartinius sugebėjimus, interesus ir galimybes mes svarstome, kas jie bus, kai užaugs – „Pažiūrėkite į jos rankų ir akių koordinaciją. Ji bus puiki chirurgė“. Jie blogai elgiasi, ir mes galvojame apie tolesnį šio elgesio poveikį jų paauglystei ir pilnametystei. „Kaip paauglė ji bus tikras vijurkas“. Mes norime tvirtai žinoti, kaip visa tai lems vaikų ateitį.

Ar iš viso verta žvalgytis pirmyn? Martin Saligman ir kiti pozityviosios psichologijos šviesuliai išvystė mokslą, teigiantį, kad galima prisivilioti ateitį, vedančią į įmantrų gyvenimą.

Pensilvanijos universitete neseniai vykusioje konferencijoje dr. Saligman kalbėjo apie numatymą ir faktą, kad žmonės tobulėjimui turi ne tik sudėtingesnę kaktinės skilties smegenų sistemą, bet taip pat ir pažangesnę aptarnaujančią sistemą. Mokslininkai stebėjo neveikiančią smegenų funkciją, kai netgi prisiminimų ir meditavimo stadijose nuolatos galvojama apie ateitį ir veikimo pasekmių tendencijas.

Paprastai tariant, žmonės nuolatos galvoja apie, kad „jei X, tai Y“, ir taip sukuria įsivaizduojamos ateities psichinį modeliavimą. Būti ateities pavergtam, išlikti atviram ir smalsauti apie to, kas gali būti, galimybes – geras ar blogas – yra visai kitas dalykas nei tikrovė, esanti kaip atskaitos taškas pranašavimui ar ateities kontroliavimui.

Dan Gilbert, knygos „Stumbling On Happiness“ („Kliūtys į laimę“) autorius, rašo, kad kažkuria prasme apie savo pakilimus ir sukrėtimus suvokiame jiems praėjus.

Kažkada per paskutiniuosius tris milijonus metų, protingiems žmonėms išsivysčius iš pirmykščių iki dabartinės civilizacijos, žmogaus smegenų masė per du milijonus metų padvigubėjo, išaugdama nuo smegenų, sveriančių vieną ir ketvirtį svaro, iki trijų svarų homo sapiens smegenų. Augimo tūris apibrėžtas priekinėje galvos dalyje, žinomoje kaip kaktinė skiltis, kuri ir yra mąstymo apie ateitį jėgainė. Ir kodėl ateitis taip rūpi?

Žmonės siekia numatyti ir kontroliuoti ateitį, nes mes norime žinoti ko nors įvykimo tikimybę, kad galėtume tam įvykiui pasiruošti. Mūsų smegenys nori kontroliuoti išgyvenimus, kuriuos patirsime.

Tokia yra kaktinės skilties paskirtis, apdovanojanti mus galimybe pažvelgti į ateitį, kad galėtume daryti ateities prognozes, kad galėtume kontroliuoti ateitį. Atliekama kontrolė kelia pasitikėjimą, nes ji užpildo svarbiausią žmogaus nepriklausomumo poreikį.

Bet kokie yra trūkumai? Spėdami ateitį žmonės patiria numatymo iliuzijas. Mes nesame pakankamai skeptiškai nusiteikę ateities atžvilgiu, todėl netiksliai nusakome, kaip jausimės, kai ateitis taps dabartimi.

Mūsų prognozės gali būti „baimės apskaičiavimai“, kurių tikslas yra ne numatyti ateitį, bet užkirsti kelią jai, nukreipiant žmonių mąstyseną prevencine linkme. Kaip sako Gilbertas, „Kartais mes įsivaizduojame tamsią ateitį tam, kad įbaugintume patys save“.

Prisiminkite, kaip laukėte savo pirmojo vaiko. Daugelis tėvų įsivaizduoja nekomplikuotą nėštumą, sklandų gimdymą, sveiką vaikutį ir natūralų perėjimą į tėvystę. Kas iš tikrųjų nutinka tam tikrais etapais gali labai skirtis nuo to, ką įsivaizdavome, taip parodant mums, kad ateities spėjimas gali būti klaidingas.

Kokį poveikį ateities spėjimas turi gerai savijautai ir laimei? Kontroliavimo ir tikrumo poreikis sumenkina mūsų smalsumo ir aiškumo jausmą.

Kai mes ieškome tikrumo ar išankstinio žinojimo, mes ieškome galutinio išbaigtumo. Kai mes tyrinėjame ir atrandame, mes ieškome neįprastumo, nežinomybės ir nenuspėjamumo.

Procesas, kurį Todd Kashdan aprašo savo knygoje „Curious“ („Noriu žinoti“), yra toks, kad smalsumas veda link tyrinėjimo, pastarasis – į atradimą, šis veda į gilesnį nagrinėjimą, įgūdžių formavimą, žinių ir savęs tobulinimą, kas galiausiai užpildo kitą svarbų psichologinį poreikį – kompetentingumą. Priešingai, ateities kontroliavimas ir numatymas veda į sąstingį ir konservatyvų mąstymą. Smalsumas veda į augimą, o tikrumas – į išbaigtumą.

Ar mano kliento trejų metų vaikas gyvenimą baigs kalėjime už sunkų nusikaltimą? Tikriausiai – ne, tuo labiau, kad mano klientas pagalbos šaukiasi jau dabar, bet kas žino?

Kaip smalsi tyrinėtoja, aš galiu pasakyti, kad tokie tėvai, kaip mano klientas, kuriuos valdo jų trokštamos ateities tikslai ir vertybės, apgalvotus ir sąmoningus sprendimus padarys jau dabar, paskatindami fizinių ir dvasinių jėgų atkūrimą ir lankstumą, kas yra būtina gyvenant dinamiškame pasaulyje.

Tėvai, pavergti ateities galimybių, realiai prognozuos teigiamus ir neigiamus išgyvenimus, pasirinks nuoširdžią ir atvirą tėvystę ir supras, kad geriausia, ką gali padaryti dėl savo vaiko ateities, yra lankstumas ir prisitaikymas prie šios dienos galimybių.